Kodėl emigracija yra problema?
|1991 m. Nepriklausomybės atkūrimas patyrė sparčius socialinius, ekonominius ir politinius pokyčius.Dabar demokratinėje Lietuvoje susiformavo gerai veikianti rinkos ekonomika, kuri yra stabili. Industrializacijos ir urbanizacijos laikotarpiu imigracija iškilo kaip socialiai reikšmingas, asmeniškai motyvuotas, laisvas ir nuolatinis reiškinys. Imigracija susijusi su paprasčiausiu žmonių judėjimu iš vienos gyvenamosios vietos į kitą.
Daugelis mokslininkų ir tyrinėtojų skirtingai apibūdina globaliame pasaulyje ilgus šimtmečius besivystantį migracijos reiškinį
2010 m. apie 3,1 mln. Turimais duomenimis, į vieną iš ES valstybių narių imigravo ir išvyko mažiausiai 2 mln. (žr. 1 lentelę). Naujausiais duomenimis, palyginti su 2009 m., 2010 m. imigrantų skaičius šiek tiek išaugo. Pabrėžtina, kad šie rodikliai nesusiję su bendru imigracijos į ES ir iš jos srautu, nes apima ir imigracijos srautus tarp skirtingų ES valstybių narių.
JK pranešė apie didžiausią imigrantų skaičių 2010 m. (591 500), Ispanija (465 200), Italija (458 900) ir Vokietija (404 100). Iš viso šios keturios šalys pritraukė 61,9 proc. Visi imigruoja į ES valstybes nares. 2010 m. didžiausią emigrantų skaičių nurodė Ispanija (403 000), antroje ir trečioje vietose – Jungtinė Karalystė (339 400) ir Vokietija (252 500). Daugelyje ES valstybių narių 2010 m. imigracija vyko aktyviau nei emigracija, tačiau Airijoje, Graikijoje, Čekijoje, Slovėnijoje ir trijose Baltijos jūros regiono valstybėse narėse daugiau gyventojų emigravo, nei imigravo. Reikėtų pažymėti, kad į pateiktus rodiklius įtraukiami visi migracijos srautai, kitaip tariant, į gimtinę grįžtantys buvę emigrantai, pirmą kartą imigruojantys užsienyje gimę asmenys ir užsieniečiai (paskirties šalies pilietybės neturintys asmenys) iš kitų valstybių narių ir kitų, ne ES šalių. 2010 m. iš visų imigrantų į ES-27 valstybes nares 21 proc. buvo šalies pilietybę turintys asmenys (žr. 2 grafiką), 31 proc. – kitos ES valstybės narės piliečiai ir beveik pusė (48 proc.) – trečiųjų šalių piliečiai (ne ES šalių piliečiai). Neatskiriama migracijos procesų dalis – globalizacija. Nors globalizacija neturi tiesioginio poveikio, palengvina migracijos procesą per laisvą asmenų judėjimą ir technologijų plėtrą, leidžiančią komunikuoti su visu pasauliu. Migracijos procesą lengvina susisiekimo priemonių tobulėjimas, lėmęs ne tik greitesnį, bet ir pigesnį žmonių geografinį mobilumą.
Lietuvos ekonominės migracijos reguliavimo strategijoje migracija apibūdinama
Lietuvos ekonominės migracijos reguliavimo strategijoje migracija apibūdinama kaip, kad tam tikri žmonės dėl ekonominių ar kitų priežasčių (politinių, kultūrinių, šeimos ir kt.) išvyksta iš Lietuvos į užsienio šalį (tokie žmonės vadinami emigrantais) arba atvykstant į Lietuvą
Iš užsienio šalių (šie žmonės vadinami imigrantais). Tikslesnis imigracijos apibrėžimas pabrėžia asmens gebėjimus ir interesus. Imigrantai yra žmonės, turintys tam tikrų gebėjimų ir galintys juos efektyviau panaudoti ne savo šalyje. Verta pažymėti, kad tik nuo XX a. paskutinio dešimtmečio migracijos tyrimų kontekste pradėjo ryškėti transnacionalizmo, o kartu ir transmigracijos sąvokos. Šių sąvokų aktualumas pastaruoju metu ypač sustiprėjo. Anot D. K. Kuzmickaitės „transnacionalizmas – raktažodis moderniajai migracijai“. Transnacionalizmas – reiškinys, kai migrantai palaiko ryšius su savo gimtosiomis šalimis. N. Liubinienė transnacionalizmą įvardijo kaip reiškinį, kuris vykstant migracijai suformavo daugialypių ryšių tinklą, egzistuojantį už nacionalinės valstybės sienų. Šis tinklas apima ne tik asmenis, bet ir visas valstybės institucijas. Veiksniai, skatinantys emigruoti, gali būti trijų lygių: mikrolygio, makrolygio, mezolygio. Pirmajam lygiui priskiriami veiksniai, susiję su asmeniniu sprendimu, motyvais, pavyzdžiui, kalbų mokėjimas, išsilavinimas, šeiminė padėtis. Antrajam lygiui – darbo jėgos paklausos ir pasiūlos bei darbo užmokesčio skirtumai įvairiose valstybėse. Trečiajam lygiui priskiriami veiksniai, susiję su asmens šeima, gimine.