Krikščionybės šakos, kyptys
Krikščionybė (gr. christianismos, lot. christianismus, christianitas), viena iš pasaulio monoteistinių religijų, remiasi tikėjimu į Trejybę ir vieną Dievą – Trejybę (Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia). Tikinčiųjų skaičiui, tai viena didžiausių religijų.
Dievo Sūnus tapo kūnu ir tapo nepriklausomu asmeniu, Jėzumi Kristumi
Kančios laisvė ir gyvybės auka ant kryžiaus užbaigė pasaulio gelbėjimo darbą. Tai sužinoma iš Dievo apreiškimo tradicijoje, daugiausia Naujajame Testamente. Svarbiausi šios doktrinos teiginiai yra Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime (tikėjimo išpažinimas; 325, 381) ir Vakarų krikščionių pripažintame apaštališkajame simbolyje. Krikščionybės turinys apima pirmajame Nikėjos susirinkime (325) patvirtintą tikėjimą tikruoju Dievo Sūnaus Dievu, tikruoju Šventosios Dvasios Dievu ir pirmajame Konstantinopolio susirinkime (381) patvirtintą tikėjimą Jėzumi Kristumi. Trejybe Tikėjimas tiesa, moralės principais (Dešimt Dievo įsakymų), bendryste, ritualais, sakramentais ir asmeniniu dvasiniu gyvenimu Efezo susirinkime. Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų tapo krikščionių tikėjimo pagrindu, asmeninis tikinčiųjų prisikėlimas – gyvenimo pagrindiniu motyvu. Visi žmonės kviečiami tikėti Jėzų Kristų, priėmusieji Jį per krikštą sudaro Bažnyčią – mistinį Dievo kūną. Šventoji Dvasia nuolat veikia Bažnyčioje ir pasaulyje liudydama Dievo apreiškimą; žmogaus gyvenimo tikslas – vykdant Dievo valią ir Jį mylint sugrįžti pas Jį. Mirusiesiems parengtas dangus, bet nuolatinis prisirišimas prie blogio gresia amžinu pasmerkimu (pragaru), žemiškajame gyvenime nepakankamai apsivaliusi siela nuskaistinama po mirties skaistykloje. Krikščionys laukia Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo (paruzijos ir visuotinio teismo), visų žmonių prikėlimo iš mirusiųjų, pasaulio perkeitimo ir amžinojo gyvenimo Dievuje.
Pagrindinės krikščionybės šakos: katalikybė, stačiatikybė ir protestantizmas (susiformavo 16 a.; gausiausios atšakos – evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, anglikonai, baptistai). Krikščionys labai persekioti valdant imperatoriui Neronui, Domicianui, Trajanui, Aurelijui, Decijui ir Dioklecianui. Po imperatoriaus Konstantino I paskelbtos religinės tolerancijos (Milano ediktas 313) Romos imperijos žemėse krikščionybė ėmė vyrauti (4 a. viduryje dalyje Romos provincijų krikščionybę buvo priėmę beveik pusė gyventojų). 380 imperatorius Teodosijus I Didysis ją paskelbė valstybine religija. Labai pagyvėjo krikščionybės raida ir sustiprėjo centralizacija, imta steigti patriarchatus, metropolijas, šaukti Bažnyčios susirinkimus, vyskupų sinodus. 4–5 a. suklestėjo krikščionių teologija, Biblijos mokymas, filosofija, istorijos studijos, liturgija, religinė poezija, sakralinė architektrūra ir menas.
Antiochijoje Jėzaus Kristaus mokiniai iš pradžių buvo vadinami krikščionimis
Krikščionybės samprata kildinama iš Kristaus titulo. Pirmajame mūsų eros amžiuje krikščionybė pradėjo klestėti. Palestinoje geroji naujiena apie išganymą ir užuojautos darbą, sekusią jį, atėjo iš Jėzaus Nazareto. Jis sutelkė grupę mokinių, vadinamų apaštalais, kurie tęsė žemėje pradėtus darbus ir užduotis jam mirus ir prisikėlus iš numirusių. Jėzus Kristus daro įtaką ir tebeveikia jo asmenybę, mokymus, veiksmus (stebuklus, gydymą, prisikėlimą iš numirusių), jo kančias, mirtį ir prisikėlimą iš numirusių bei jo žengimą į dangų. Pirmoji krikščionių bendruomenė susikūrė po 30 metų Jeruzalėje, veikė prie Petro vadovaujamų apaštalų. Pirmieji krikščionys laikėsi judaizmo religinės praktikos ir buvo laikomi judėjų sektos nariais. Jie būrėsi į bendruomenes, bet save suvokė kaip vieno tikėjimo ir priklausančius tai pačiai Kristaus bendruomenei, t. y. Bažnyčiai. Krikščionybė pradėjo skirtis ir tolti nuo judaizmo, kai krikščionių bendruomenę ėmė papildyti pasikrikštijusieji iš pagonių. Jeruzalės susirinkime (apie 49 metus) apaštalai paskelbė, kad pagonims prievolę prieš krikštijantis nėra prievolės priimti judaizmą (t. y. laikytis Mozės Įstatymo, būti apipjaustytiems). Vėliau, kai neliko apaštalų, bendruomenėse nusistovėjo vieno asmens vadovavimo principas, 1 a. pabaigoje–2 a. pradžioje susiklostė trilaipsnė hierarchijos struktūra (vyskupas, kunigai, diakonai). 2–3 a. Biblijos pagrindu, veikiamos senovės graikų ir romėnų kultūros, formavosi krikščionių teologija ir filosofija. Krikščionių teologai ir filosofai polemizavo su senosiomis religijomis (politeizmu), gnostikais ir kitais eretikais (erezija); tai darė didelę įtaką krikščionybės doktrinos formavimuisi. Religinis dvasingumas ir to laikotarpio asketinė praktika reiškėsi per vienuoliškos gyvensenos klostymąsi. Krikščionybės įtaką didino ir persekiojamų krikščionių ištikimybė bei kankinystės pavyzdys, kuris patraukdavo daug žmonių.
