Kiek mamuto tilptų tavo šaldytuve?
|Jei mamutų medžiotojas būtų pamatęs šaldytuvą, ko gero, būtų kaip reikiant šokiruotas, tačiau jis ilgai netruktų, kol suprastų šio įrenginio esmę. Šaldytas maistas išsilaiko ir lieka kokybiškas žymiai ilgesnį laiką – tai faktas, kurį žinojo jau pirmykščiai medžiotojai, į „rimčiausias“ maisto paieškas išsiruošdavę vėlyvą rudenį ar žiemą. Maisto šaldymo istorija prasidėjo labai labai seniai.
Dar tūkstančius metų prieš mūsų erą pačios įvairiausios žmonijos kultūros, atsižvelgiant į jų apgyventas klimato juostas ir aplinką, naudojo skirtingus būdus maistui šaldyti. Maistas būdavo „slepiamas“ lede, sniege, atokiose olose, šaltavandenėse upėse. Tada gamta buvo savotiški šaldytuvai.
Vėliau maisto šaldymo būdai tobulėjo. Imti kasti ir specialūs rūsiai maisto podėliams naudojami ir iki šių dienų, į juos nešami ledo gabalai ir laikomi kartu su maistu. Kalnuotose vietovėse ar šaltesnio klimato juostose gyvenusios gentys, neabejotinai, turėjo mažiau su maisto šaldymu susijusių problemų. Devyniolikto amžiaus pradžioje atsirado ledo nameliai, kuriuose būdavo laikomas į gabalus suskaldytas ledas ir suvyniotas į flanelę. Tokie šalčio elementai laukdavo šiltojo metų laiko ir būdavo naudojami maisto šaldymui karštuoju metu.
Devyniolikto amžiaus pabaigoje, Anglijoje ėmė plisti šaldymo dėžės, kurios pradžioje buvo naudojamos restoranuose. Tokių įrenginių sienos iš vidaus buvo padengiamos cinku ir izoliuojamos šiaudais arba pjuvenomis (visai panašiai kaip ir dabar turi mažieji, puikiam transportavimui tinkantys kelioniniai šaldytuvai ar šaltkrepšiai). Tokiose dėžėse, apstatytose ledo gabalais, maistas nesugesdavo ilgą laiką.
Pirmieji šaldytuvai visame pasaulyje paplito penktajame dešimtmetyje ir iki šių dienų, nuolat tobulinant technologijas, tapo absoliučiai įprasta ir kasdiene preke, be kurios neįsivaizduojame savo gyvenimo, į kurią atkreipiame dėmesį tik tada, kai išalkstame arba kai ji sugenda. Tad, kiek mamuto tilptų tavo šaldytuve?